gembė

gémbė sf. (1) 1. medinis kablys sienoje, kuolas, vagis kam nors (ppr. drabužiams) kabinti, virvėms vyti, gyvuliams rišti: Gémbę į sieną įkalti KI579. Iškrito gémbė, nebėr nė kur drabužių pasikabinti Akm. Drabužiams kabinti gémbė iš medžio J. Užkabink kepurę ant gémbės J. Gémbė, kur duris daržinės įstato – viena aukštai, antra žemai J. Pilnos skrynios audeklėlių ir gembelės drabužėlių JD1530. Vesk žirgelį į stainelę, kabink balną ant gembelės JD781. Pakabinki kardužėlį stainelė[je] ant gembelės JD1131. Ant kreivos gembelės kardelį kabinsiu, in margą lovelę mergelę guldysiu (d.) Mrj. Žiūriu į gembę – nėr vainikėlio N79. Karvė buvo gémbę ištraukusi ir pasileidusi Dov. Pakabino ant gembių it zuikius nušautus M.Valanč. Gémbėse iškabinėti varvą apdarai Žem. ^ Kūdas kaip gémbė Tv. Jis susirietęs kaip gémbė Prk. Meisa kieta kaip gembė Šts. Kiaulės sudžiūvusios kaip gembės Tl. Atsisveikink – ir gémbės (nepargrįžk) Sch81. 2. L293, Dbč gumbas ant medžio, guzas: Ant svirties galo ledas apšalo, gembė didelė pasidarė Ps. 3. audžiamųjų staklių skersinis prieš audėjos krūtinę: Aukštai gémbė, prastai austi, krūtinę daužo Pc. Mergelė, stovuos sėdėdama, ant gembės rymodama, gailiai verkė Vlk. 4. medinis įrankis, užmaunamas ant staklių veleno galo audeklą riečiant, pečionė: Gémbė suskilo Pg. 5. Pg staklių dalis, į kurią įdedamas pervaro (skersinio) galas. 6. toks vąšas, ant kurio uždedamas vienas audžiamųjų staklių veleno galas: Velenas gembes nulaužė Bgt. 7. ąsa mestuvams prie sijos pritvirtinti: Įstatyk mestuvus į gémbę Mrj. 8. arklio dantų dalis: Judras arkliui čigonai įdegina, gembes nukerta, paliekta dantys ketvirtini (kaip jauno arklio) Žeml. 9. vingis, išsilenkimas: Čia labai didelė gémbė Ds. Upė gémbėm eina Jž. Krioklys šniokščia keliomis gembėmis Vr. Šašiejus gyvatės gembe išsitiesė Vaižg.